sutrius
Grigorijus Jefimovičius Rasputinas. Mistikas, sutrius, sukčius, ištvirkėlis, stebukladarys…
Grigorijus Jefimovičius Rasputinas (apie 1869 – 1916 m. gruodžio 30 d.) – rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti Rusijos caro Nikolajaus II sūnaus Aleksejaus sveikatos būklę (jis sirgo hemofilija) suteikė galimybę daryti didelę įtaka caro šeimai (ypač imperatorei Aleksandrai) ir dvarui. G. Rasputinas faktiškai buvo caro šeimos favoritas.
Pasakojama, kad Rasputinas stebuklingų galių turėjo jau vaikystėje. Neva karvės jo tėvų ūkyje pieno duodavo daugiau nei kaimynų ir kartą pasakė, kur yra pavogtas arklys. Tačiau labiau tikėtina, kad šie pasakojimai buvo sugalvoti pačio Rasputino gerokai vėliau.
Nors ir lankė mokyklą Grigorijus taip ir liko beraštis, kuriam labiau rūpėjo kūniški malonumai. Tačiau dėl nežinomų priežasčių sulaukęs brandos jis nutarė pasišvęsti religijai ir iškeliavo į Vierchoturės vienuolyną. Vis dėlto prigimtis padarė savo – dvasinių mokytojų žodžius jis interpretavo savaip. Pavyzdžiui, kad Dievo artumą lemiančią šventą beaistrybę galima pasiekti tik po kelių dienų besaikio sekso, kai kūnas pasisotina ir nuvargsta.
Dėl savo pažiūrų ir polinkių Rasputinas vienuoliu netapo ir grįžo į gimtąjį kaimą, kur vedė vietinę moterį. Ši per kelis bendro gyvenimo metus jam pagimdė tris vaikus. Tačiau ramus šeimyninis gyvenimas Grigorijaus nesutramdė, jis miegojo su pusę kaimo moterų. Žmonos tai nė kiek netrikdė, ji sakė, kad vyro užteks visoms ir dar liks. Ji turėjo omenyje ne tik nepasotinamą Rasputino libido, bet ir įspūdingą vyro lytinį organą.
Po kelių metų santuokos Grigorijus nusprendė leistis į piligriminę kelionę į Jeruzalę ir Atono kalno vienuolyną Graikijoje. Čia pasisėmęs Šventojo rašto žinių ir pasiskelbęs mažuoju Kristumi vyras iškeliavo atgal į Rusiją pakeliui užsukdamas į kiekvieną kaimą. Netrukus jį sekė būrys moterų, kurios tvirtai tikėjo, kad santykiaudamos su Rasputinu išpirks visas savo nuodėmes ir bus išganytos. Maža to, apsišaukėlis šventasis net buvo sugalvojęs apeigas, kurių metu miške iš šakų suręsdavo kryžių, giedodavo giesmes, melsdavosi ir mylėdavosi su keliomis moterimis iškart.
Rasputino šlovė augo su kiekviena diena. Žmonės dalinosi liudijimais ne tik apie jo neįprastą nuodėmių išpirkimo būdą, bet ir gebėjimą gydyti ir nuspėti ateitį. Buvo pasakojama, kad atklydęs į vieną kaimą čia rado sunkiai sergantį vaiką. Atsiklaupęs prie jo lovos vyras porą valandų meldėsi, tada pakilo ir pakvietė vaiką vardu. Šis pamojavo rankelėmis ir po kelių dienų jau buvo visiškai sveikas. Tačiau Grigorijus sugebėjo ne tik gydyti, bet ir prakeikti. Kartą užpykęs sušuko : „Tegul tris mėnesius neiškrenta nė lašas lietaus“. Taip ir atsitiko. Greitai visa šalis jį pažinojo kaip šventąjį, kurį rėmė ir kiti dvasininkai. Gandas netrukus pasiekė ir Peterburgą.
Amžių sankirtoje visoje Europoje turtingieji ir kilmingieji itin domėjosi mistika, todėl Rasputinas pasirodė įdomus ir sostinės aristokratams. Didžiosios kunigaikštienės Milica ir Anastazija pakvietė jį atvykti. Purvinas mužikas sostinėje sulaukė ypatingo dėmesio ir kilmingų moterų prielankumo, nors ir, pasak liudininkų atsiminimų, jis dvokė ožiu. Rasputinas retai kada maudydavosi ar keisdavo drabužius, dažnai vaikščiodavo suskretęs ir juodais dantimis bei pirštais. Tačiau, istorikai spėja, kad jis mokėjo hipnotizuoti, todėl į savo guolį lengvai pasiguldydavo ir kilmingas ponias, ir vienuoles.
Netrukus Rasputinas buvo pristatytas ir į caro rūmus. Jaunėlis caro sūnus Aleksiejus kentėjo nuo hemofilijos. Ši liga tais laikais buvo nepagydoma ir labai dažnai ja sergantys mirdavo dar vaikystėje. Caras Nikolajus II su žmona cariene Aleksandra jau buvo išbandę daugybę gydymo būdų ir pakvietę ne vieną gydytoją, tačiau niekas negelbėja. Rasputinui kažkaip pavyko sustabdyti ne tik kraujoplūdį, bet ir numalšinti skausmą. Istorikai mano, kad skausmą Grigorijus malšino hipnoze, o kraujoplūdį sustabdė liepęs nebeduoti aspirino – tais laikais labai populiaraus vaisto nuo skausmo.
Caro rūmuose Rasputinas ėmė lankytis kasdien. Jam būnant caraičio sveikata būdavo gana gera, todėl carienė buvo itin palanki atvykėliui. Pamažu jis pelnė vis daugiau ir daugiau Rusijos valdovų pasitikėjimo. Jie net nekreipė dėmesio į kalbas apie jo lėbavimus apsvaigus nuo alkoholio ir linksmybes su moterimis. Atvirkščiai, skleidžiantys tokias kalbas buvo baudžiami – išsiunčiami į atokią guberniją ar atleidžiami iš užimamų postų.
Nors turėjo daugybę pasekėjų, bet jo populiarumas pamažu smuko. Rasputinas buvo įtikėjęs, kad jam leistina ir atleistina viskas. Todėl nesivaržydamas prisigerdavo iki žemės graibymo, sukeldavo muštynes ar net išsirengdavo viešai ir giedodavo šventas giesmes. Tačiau aukštuomenę ėmė piktinti jo įtaka caro šeimai, ypač carienei. Net buvo ėmę sklisti pikti gandai, kad carienė miega su Rasputinu. Jie ypač sustiprėjo kai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui caras išvyko į fronto linijas, o carienė visus sprendimus priimdavo tik pasitarusi su Rasputinu. Deja, jo patarimai dėl imperijos valdymo dažniausiai būdavo nevykę.
Galiausiai 1916 metais nutarta Rasputiną nužudyti ir taip nuo jo išgelbėti Rusiją. Vienas iš suokalbininkų princas Feliksas Jusupovas pasikvietė Grigorijų į savo namus. Čia atvykėlį vaišino pyragaičiais ir vynu, kurie buvo užnuodyti cianidu. Tačiau apsišaukėlis pranašas spėjo ir pavalgyti, ir gerokai įkaušti, bet niekaip nemirė. Tuomet į jį buvo kelis kartus šauta. Net ir tada Rasputinas dar spėjo išbėgti į kiemą, kur susmuko. Galiausiai, jis buvo surištas ir išmestas į Nevos upę, kur paskendo.
Biografijos 