Revoliucionieriai
Achėjas – Mažosios Azijos karalius
Šįkart noriu pristatyti labai mažai kam žinomą žymų Antikos žmogų Achėją. Ne tik jo gyvenimo įvykiai seniai nugrimzdę į užmarštį – jo atvaizdai taip pat išlikę vos keli pasaulyje. Šis galingas ir kiek pasipūtęs žmogus buvo labai galingas, bet, kaip parodė istorija, jo priešininkai pasirodė esantys dar galingesni. Drąsusis maištininkas sulaukė liūdno gyvenimo galo, šis momentas taipogi apipintas gandais.
Mažosios Azijos karalius nuo 220 iki 213 m. p. m. e. Žinomos tik trys monetos su šio avantiūristo profiliu. Tolimas Antiocho III Siro Didžiojo giminaitis, Achėjas iš pradžių sėkmingai kariavo už jį, o paskui pats pasiskelbė karalium. Jo rezidencija buvo Sardai. Čia jis ir kaldino monetas, vaizduojančias jį su karaliaus diadema. Nepaisydamas ano meto mados, jis nešiojo barzdą: tikriausiai buvo apsiskelbęs tiktai tada vėl pradėsiąs skustis, kai pasieksiąs savo tikslą — Sirijos karaliaus karūną.
Tačiau greitai likimas ėmė pliekti maištininką. Išdavikų sukaustytas grandinėmis, Achėjas buvo paguldytas
prie Antiocho kojų, ir šis jį barbariškai nubaudė: nupjovė jam nosį, ausis, lūpas ir liežuvį, nukirto rankas,
paskui galvą ir dar nukryžiavo. Šitaip baigė gyvenimą „galingiausias ir daugiausia kėlęs baimės iš ano meto
Mažosios Azijos karalių bei dinas tų“ (Polibijas. Istorija, 4, 48, 12).
Buvo sunaikinti ne tik jo atvaizdai, bet ir monetos, išskyrus vieną kitą, kaip šis auksinis stateras ir dvi tetradrachmos, išlikusios ligi mūsų dienų.
Aleksandras Dubčekas – žmogus, sukėlęs Prahos pavasarį
Aleksandras Dubčekas yra vienas iškiliausių 20 amžiaus politikų, kurio veikla iki šiol vertinama nevienareikšmiškai. Apie jį sužinojo iš Prahos pavasario 1968 m.Daugelis jį laiko reformų simbolių, ir bandymu kurti žmogiškesnį komunizmą. Tačiau jo kritikai pabrėžia, kad po Aleksandro Dubčeko sukeltos Prahos revoliucijos, visoje Sovietų sąjungoje apmirė reformos ir modernesnis mąstymas. Daugelis lyderių bijojo imtis reformų, matydami Prahos pavasario pavyzdį. Taip pat po įvykių Prahoje, Sovietų sąjungoje įsivyravo kietosios rankos valdymo politiką.
Aleksandras Dubčekas 1921 lapkričio 27 diena – 1992 lapkričio 7 diena.
Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček) Slovakijos politinis veikėjas, reformų simbolis, vadovavęs Čekoslovakijos respublikai 1968-1969 m.
Aleksandras Dubčekas gimė 1921 m. lapkričio 27 dieną Unhroveke (Unhrovec) Čekoslovakijoje, dabartinė Slovakija. Jo tėvas Štefanas grįžo į Čekoslovakiją iš Čikagos, po Pirmojo Pasaulinio karo. Į Čekoslovakiją atvyko ieškoti geresnio darbo, nes apie 1920m. Amerika buvo kamuojama didžiulės ekonominės depresijos.
Kai tėvas Štefanas prisidėjo prie Čekoslovakijos komunistų partijos kūrimo (KSČ), Aleksandrui buvo 3 metai. Vėliau tėvai išvyko į Sovietų sąjunga padėti statyti komunizmo, nes Čekoslovakijoje atlyginimas buvo menkas.
1938 m. šeima grįžo į Čekoslovakiją prieš pat pirmąjį pasaulinį karą.
1939 m. A.Dubčekas įsijungė į komunistų partijos gretas.
Vykstant karui A.Dubčekas prisijungė prie slapto judėjimo, kuris kovojo prieš vokiečius, kuriam vadovavo Josefas Tisas.
1944 m. dalyvavo Slovakų nacionaliniame sukilime ir buvo sužeistas, o jo brolis nužudytas.
1955 m. stengėsi prisijungti prie centrinio komiteto komunistų partijoje. Tais pačiais metais jis buvo išsiųstas į Maskvą mokytis politinės teorijos Politikos kolegijoje. 1958 m. baigė ir gavo diplomą.
1962 m tapo Čekoslovakijos komunistų partijos centrinio komiteto nariu. 1963 – 1966 m. vadovavo slovakų komunistų partijai. Komunizmui esant, apie 1960 m. Čekoslovakijos ekonomika turėjo rimtų problemų ir tai nepatiko kai kuriems Prahos centrinio komiteto nariams.
1967 m. dalis reformatorių metė iššūkį tuometiniam pirmajam sekretoriui Antoninui Nonovtny (Antonín Novotný) . A.Novotny nepavyko gauti palaikymo iš Maskvos, todėl turėjo užleisti savo vietą.
1968 m. sausio 5 dieną, A.Dubčekas tampa pirmuoju sekretoriumi Čekoslovakijos komunistų partijoje.
Tapęs pirmuoju sekretoriumi Aleksandras Dubčekas pradėjo reformas, siekė paskaidrinti partijos veiklą, suteikti daugiau laisvės. Jo programa vadinosi „socializmas žmogišku veidu“.
Bet tais laikais visi sprendimai ateidavo iš Maskvos, o A. Dubčekas galvojo pritarimą gausiąs. Tais laikais buvo šaltojo karo įkarštis, Sovietų sąjunga palaikė blogus ryšius su Kinija, JAV kariavo Vietname ir daugelis kitų politinių įvykių, kurie kėlė nerimą Tarybų sąjungos vadovams. Todėl jie labai su nerimu žiūrėjo Aleksandro Dubčeko reformas ir leidimo nedavė.
Galiausiai Sovietų sąjunga su Varšuvos pakto narėmis nusprendė surengti intervenciją į Čekoslovakiją, ir taip padėti „geriesiems komunistams“. 1968 rugpjūti sovietų tankai įsiveržė į Čekoslovakiją ir Prahos pavasaris buvo numalšintas. Pabaiga jo laikoma 1968 m rugpjūčio 21 diena.
1969 – 1970 m. rugpjūčio mėnesį prarado pirmojo sekretoriaus pareigas ir buvo paskirtas ambasadoriumi Turkijoje.
1970 m. buvo išmestas iš komunistų partijos. Nuo to laiko, jo politinė veikla stovėjo vietoje. Ji atgijo 1989m. byrant Sovietų sąjungai.
Tais metais Čekoslovakijoje įvyko aksominė revoliucija, po kurios Aleksandras Dubčekas užėmė Federalinės asamblėjos pirmininko postą. Buvo manoma, kad jam pavyks tapti nepriklausomos Slovakijos pirmuoju prezidentu, tačiau 1992 m. lapkričio 7 dieną atsitiko nelaimė ir šis garsi asmenybė žuvo autoavarijoje.
Apie Prahos pavasarį
7 dešimtmetyje buvo šaltojo karo įkarštis, demokratinės Vokietijos respublikos ir Vokietijos federalinės respublikos santykiai buvo krizėje, Berlyno sienos statymas išliko atmintyje, buvo jaučiamas Karibų krizės padariniai, Sovietų sąjungos komplikavosi santykiai su Kinija, o JAV pradėjo Vietnamo karą. Tokioje aplinkoje Aleksandras Dubčekas pradėjo vykdyti reformas.
Šias reformas žmonės sutiko palankiai, nes ir ekonominė padėtis šalyje daugelį netenkino.
Sovietų vadovybė išsigando šių reformų ir pradėjo rengti įvairių respublikų susitikimus , buvo sprendžiama Čekoslovakijos veiksmai, kuri strategišku požiūriu buvo svarbi ir įtakinga.
Kol Varšuvos pakto narės sprendė veiksmus prieš Čekoslovakijoje, pastaroje gyvenantys čekai ir slovakai atrodo prarado savo priešiškumą ir pradėjo palaikyti reformas. A. Dubčeką rėmė dauguma, taip pat Rumunija ir Jugoslavija.
O Tarybų sąjungos vadovybėje buvo manoma, kad jį remia mažuma ir įvedus ar pakeitus centrinio komiteto pirmininką viskas pasikeis tik į gerą.
Tais laikais ir Paryžiaus gatvėmis buvo nešamos Lenino, Che Guevaros plakatai ir komunistinis gyvenimas buvo madingas. Viskas apsivertė po Prahos revoliucijos. Žmogiški komunistų idealai žlugo ir atrodo pasauliui atsivėrė akys.
Kubos politikas ir revoliucionierius Fidel Castro
Fidelis Kastro (angl: Fidel Alejandro Castro Ruz) gimė 1926 m. rugpjūčio 13 dieną. Fidelio tėvai yra
imigrantai iš Ispanijos. Tėvas (Angle Castro) buvo plantacijos šeimininkas, o motina Lina Ruz Gonzalez virėja. Tai buvo katalikiška šeima, o sūnūs mokėsi Jėzuitų mokyklose.
1945 m. įstojo į Havanos universitetą, kur studijavo teisę. Studijuodamas Fidelis Castro įsitraukė į revoliucionierių
gretas.
Tai, kad Fidelis Castro dalyvavo entuziastingai revoliuciniuose judėjimuose rodo, 1947 m. dalyvavimas Dominikoje, kai Kubos ir Dominikos tremtiniai nesėkmingai bandė nuversti diktatorių Rafaelį Truchilą.
1948 m. balandžio mėnesį, Kolumbijoje, Bogotos mieste dalyvavo riaušėse.
1950 m. baigė Havanos universitetą. Turėdamas teisininko išsilavinimą dirbo advokatu. Tais pačiais metais įstojo į Kubos Liaudies partiją. Toje partija įgijo autoritetą ir tapo jos kandidatu į Atstovų rūmus. Rinkimų Fidelis
nesulaukė, nes generolas Fulchensijus Batista įvykdė šalies perversmą ir atšaukė rinkimus. Tada Fidelis Kastro ėmė organizuoti sukilimą.
Sukilimas buvo suorganizuotas 1953 m. liepos 26 dieną Santjago de Kuba mieste. Šiame sukilime dalyvavo 160 žmonių, iš kurių gyvi liko 29 tarp jų ir Fidelis. Už dalyvavimą sukilime nuteistas 15 m. laisvės atėmimo bausme, bet vėliau paleistas į laisvę, Fidelis persikėlė į Meksiką ir ten įkūrė „Liepos 16 judėjimą“
1956 m. gruodžio 2 dieną F. Castro ir dar 81 vyrų atplaukė į Kubą (Orientės provincija) ir ten susikibo su vyriausybės armija. Mūšis buvo pralaimėtas, o liko gyvi tik 11 žmonių tarp jų ir F.Castro ir jo brolis. Likę
revoliucionieriai pasitraukė į Siera Maestros kalnus ir iš ten tęsė partizaninę kovą. Prie Kastro jungėsi vis daugiau partizanų, kol galiausiai jiems pavyko įveikti vyriausybės armiją ir 1959 m. sausio 1 dieną partizanai įžengė į Havaną. Diktatorius Fulgencio Batistaspėjo pabėgti. Po savaitės į Havaną atvyko ir pats F. Castro. Vasario 16
dieną tarpo šalies premjeru. Jis taip pat buvo ir vyriausiasis kariuomenės vadas.
Tapęs vadovu šalį pertvarkė pagal komunistinį modelį. Privati nuosavybė buvo nacionalizuota, reformuotas žemės ūkis, sveikatos apsauga. Tačiau nebuvo įvykdyta revoliucijoje žadėta sąžinės ir žodžio laisvė.
Kadangi Fidelio Kastro valdoma šalis tapo komunistine ir visai netoli JAV, tai prasidėjo eilę pasikėsinimų į Fidelį. Jeigu tikėti skaičiais, tai jų buvo net 638, tačiau vis tiek Kubos lyderis yra gyvas. Apie
pasikėsinimus skaitykite čia. Jei įdomu, kaip veikia greitosios paskolos, paspauskite nuorodą.
1960 m. buvo pasirašyta prekybos sutartis su SSRS, o JAV atsakė įvesdama ekonomines sankcijas ir 1961 m. nutraukė diplomatinius ryšius.
1961 m. JAV bandė nuversti Kastro, kai apginklavo daugiau nei tūkstantį sukilėlių, tačiau Kubos armijai pavyko atlaikyti puolimą.
1962 m. pasaulyje kilo Kubos krizė, nes SSRS vadovybė reaguodama į Kubos prašymą padėti apsiginti nuo JAV, bandė dislokuoti branduolines raketas. Kilus aršiam JAV pasipriešinimui SSRS valdžia sutiko atsisakyti šio
plano, mainais, už tai, kad CŽV nerengs pasikėsinimo F. Castro.
1976 m. tampa Kubos prezidentu. Taip pat jis tapo Komunistų partijos pagrindiniu sekretoriumi ir išlaikė savo įtaką armijai, nes buvo Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Tapęs prezidentu, Fidelis siekė už savo šalies ribų platinti Marksistinę ideologiją, tačiau nesėkmingai.
1992 m. žlugus pagrindinei Kubos partnerei Tarybų sąjunga ištiko ekonominė krizė, kurią dar pagilino JAV įvestos sankcijos.
Tada Kuba su Fideliu priešakyje pradėjo vykdyti reformas, pradėjo rastis privatus kapitalas, didėjo turistų srautas, kuris Kubai atnešė didelių pajamų.
1998 m. Kubą aplankė popiežius Jonas Paulius. Po šio vizito kilo šiokios tokios demonstracijos, kurios buvo greitai išvaikytos.
2001 m. sakydamas savo eilinę Kalbą, Kubos lyderis prarado sąmonę.
2004 m. paslydo ir pagriuvo filmuojant televizijos laidą.
2006 m. Fidelį Kastro užpuolė liga. Kuo jisai sirgo pasakyti sunku. Yra daug versijų, viena iš jų, kad sirgo storosios žarnos uždegimu, Parkinsono liga. Šiuo metu yra atsigavęs, bet labai silpnos sveikatos.
Nuopelnai
Sukurta pakankamai gera sveikatos apsauga.
Šeima
Pagrindinis Fidelio Kastro bendražygis yra jo brolis Raulis Kastro. Jis su Fideliu nuo pat revoliucijos pradžios, o dabar Kubos valdytojas. Sakoma, kad brolis yra žymei žiauresnis už ilgaamži Kubos lyderį.
Pirmoji žmona Mirta Díaz-Balart, kuri jam pagimdė sūnų Fidelito Castro Díaz-Balart.
1955 m. pora išsiskyrė, o buvusi žmona išvyko į Europą.
Antroji žmona buvo Dalia Soto, kuri Kubos diktatoriui pagimdė penkis vaikus. Dar vienas vaikas yra nesantuokinis.
Che Guevara – žmogus revoliucija
Žmogus revoliucija, pranokęs net patį Fidelį Kastro, ir šiandien jis be galo populiarus, mėgstamas anarchistų ir globalistų. Šis žmogus kovojo už idealus, socialinį teisingumą. Jis siekė to, kas atrodo neįmanoma.
Che Guevara
1928 gegužės 14 d. – 1967 spalio 8 d.
Ernesto Rafaelis Guevara de la Serna žinomas kaip Che Guevara (Che Guevara), gimė Argentinoje. Jis gyveno 5 vaikų šeimoje, kurioje buvo vyriausias.
1948 – 1953 m. įstojo į Buenos Aires universitetą, studijavo mediciną.
1952 m. jo galvoje kilo revoliucinės idėjos. Tam turėjo įtakos kelionė po Lotynų Amerikos šalis motociklu. Per šią kelionę Guevara nukeliavo 12 tūkstančių kilometrų, matė skurdą, neviltį. Visa tai aprašė „Motociklininko dienoraštyje“.
Po kelionės Che Guevarą iškėlė mintį, kad visos Lotynų Amerikos šalys yra vienas darinys ir jame neturi būti sienų. Turbūt dėl šių minčių šiandieniniame pasaulyje ši asmenybė sulaukė pritarimo iš anarchistų, globalistų ir kitų grupių.
Galiausiai Che Guevera apsistojo Gvatemaloje, kur tuometinis prezidentas Jacobo Arbenz Guzman bandė vykdyti reformas. Tačiau 1954 m. Amerikos vyriausybė padedama CŽV nuvertė nuo sosto prezidentą. Pamatęs šiuos įvykius jis
JAV apkaltino imperializmu. Po šių įvykių Guevaros galvoje sustiprėjo mintis, kad visas problemas gali įveikti Socialistinė santvarka.
Gvatemaloje jis išpopuliarėjo ir netgi gavo pravardę „Če“. Pravardė jam prilipo dėl žodžio „Če“, kuris reiškia draugužis.
Kita ir turbūt lemtingiausia stotelė buvo Meksika, kur jis susipažino su komunistų siela Fideliu Kastro. Tuo metu Fidelis Kastro buvo pasitraukęs iš Kubos į Meksiką ir ten sukūrė „Liepos 26 –osios judėjimą“. Norėdamas išgyventi Guevara vertėsi knygų pardavėju, fotografu, gydytoju. Abu revoliucionieriai buvo sukilėliai, sukūrę karinę stovyklą, kurioje ruošėsi revoliucijai. F. Kastro būryje Guevara buvo vienas gerbiamiausių karių. Jis buvo disciplinuotas, drąsus ir po kiek laiko užėmė vienas aukščiausias pareigas sukilėlių armijoje.
1956 m. visas sukilėlių būrys atplaukė į Kubą ir susirėmė su vyriausybės kariuomene. Sukilėliai patyrė pralaimėjimą, iš kurių
išgyveno viso labo tik 11. Che Guevara su likučiais pasitraukė į Siera Maestros kalnus ir tęsė partizaninį karą. Gydytojo žinios, sukaupta patirtis, padėjo kalnuose įsitvirtinti ir tęsti pasipriešinimą kartu su Fideliu Kastro .
1958 m. įvyko lemiamas mūšis Santa Klaroje su generolo Baptistos armija. Guevaros būrys laimėjo ir 1959 sausio pradžioje liepos 26 -osios judėjimas perėmė valdžią Kuboje. Revoliucionierius Kastro suteikė Guevarai Kubos pilietybę. Guevara išsiskiria su savo puertorikiete žmona ir veda Kastro armijos vieną iš moterų. Fidelis pasitikėjo savo bendražygiu ir jam suteikė visus svarbiausius postus, pvz., Kubos banko ar pramonės ministro.
Įvykdžius revoliuciją Che Guevara parašo vadovėlį savo pasekėjams „Partizanų karas“, kurį iškart išstudijavo CŽV.
1958 metais po jo vadovaujamo mūšio Santa Klaroje Batista buvo priverstas užleisti valdžią.
1964 m. kartu su Kubos delegacija atvyko į Niujorką, kur Jungtinėse tautose sakė kalbą, davė interviu CBS 
televizijai ir individualiai buvo susitikęs su Jungtinių Amerikos valstijų senatoriais kaip Eugene McCarthy, kanadiečiu radikalu Michelle Duclos. Tų pačių metų gruodžio 2 dieną atskrido į Paryžių, iš kur prasidėjo didžiulė kelionė laivu. Aplankė Kinija, Arabų Emyratus, Egiptą, Alžyrą, Ganą ir t. t. Jo stotelė buvo ir Šiaurės Korėja, kurioje pateikė savo žinias apie revoliuciją Kuboje. Į Kubą grįžta kovo 14 dieną.
1965 m. Guevara palieką Kubą ir persikelia į Kongo demokratinę Respubliką ir Boliviją. Šiose šalyse jam nepavyko įgyvendinti revoliucijų. Manoma, kad pagrindinė išsiskyrimo su Kastro priežastis ideologiniai skirtumai. Castro daugiau bendravo su Sovietų sąjunga, o Che jautė palankumą kinų komunizmui.
Atvykęs su 100 karių į Kongą po 8 mėnesių trukusios kovos sukilėliai buvo nugalėti. Bet Che nepasidavė. Kita jo stotelė buvo Bolivija, kurioje jau laukė pasala. Dar prieš pasalą Guevarą bandė užmegzti ryšius su Bolivijos ir SSRS komunistais. Taip pat ir su Kuba, tačiau veltui. Vyko kova su Bolivijos armija. Dabar žinoma, kad Bolivijos armijai padėjo treniruotis specialieji JAV daliniai.
1967 m. spalio 8 dieną Bolivijos džiunglėse CŽV surengė operaciją, kurioje buvo pagautas Che Guevara ir kitą dieną sušaudytas. Siekiant įrodyto šio revoliucionieriaus mirtį, jo kūnas buvo demonstruojamas viešai.
Biografijos 