Politikai
Aleksandras Dubčekas – žmogus, sukėlęs Prahos pavasarį
Aleksandras Dubčekas yra vienas iškiliausių 20 amžiaus politikų, kurio veikla iki šiol vertinama nevienareikšmiškai. Apie jį sužinojo iš Prahos pavasario 1968 m.Daugelis jį laiko reformų simbolių, ir bandymu kurti žmogiškesnį komunizmą. Tačiau jo kritikai pabrėžia, kad po Aleksandro Dubčeko sukeltos Prahos revoliucijos, visoje Sovietų sąjungoje apmirė reformos ir modernesnis mąstymas. Daugelis lyderių bijojo imtis reformų, matydami Prahos pavasario pavyzdį. Taip pat po įvykių Prahoje, Sovietų sąjungoje įsivyravo kietosios rankos valdymo politiką.
Aleksandras Dubčekas 1921 lapkričio 27 diena – 1992 lapkričio 7 diena.
Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček) Slovakijos politinis veikėjas, reformų simbolis, vadovavęs Čekoslovakijos respublikai 1968-1969 m.
Aleksandras Dubčekas gimė 1921 m. lapkričio 27 dieną Unhroveke (Unhrovec) Čekoslovakijoje, dabartinė Slovakija. Jo tėvas Štefanas grįžo į Čekoslovakiją iš Čikagos, po Pirmojo Pasaulinio karo. Į Čekoslovakiją atvyko ieškoti geresnio darbo, nes apie 1920m. Amerika buvo kamuojama didžiulės ekonominės depresijos.
Kai tėvas Štefanas prisidėjo prie Čekoslovakijos komunistų partijos kūrimo (KSČ), Aleksandrui buvo 3 metai. Vėliau tėvai išvyko į Sovietų sąjunga padėti statyti komunizmo, nes Čekoslovakijoje atlyginimas buvo menkas.
1938 m. šeima grįžo į Čekoslovakiją prieš pat pirmąjį pasaulinį karą.
1939 m. A.Dubčekas įsijungė į komunistų partijos gretas.
Vykstant karui A.Dubčekas prisijungė prie slapto judėjimo, kuris kovojo prieš vokiečius, kuriam vadovavo Josefas Tisas.
1944 m. dalyvavo Slovakų nacionaliniame sukilime ir buvo sužeistas, o jo brolis nužudytas.
1955 m. stengėsi prisijungti prie centrinio komiteto komunistų partijoje. Tais pačiais metais jis buvo išsiųstas į Maskvą mokytis politinės teorijos Politikos kolegijoje. 1958 m. baigė ir gavo diplomą.
1962 m tapo Čekoslovakijos komunistų partijos centrinio komiteto nariu. 1963 – 1966 m. vadovavo slovakų komunistų partijai. Komunizmui esant, apie 1960 m. Čekoslovakijos ekonomika turėjo rimtų problemų ir tai nepatiko kai kuriems Prahos centrinio komiteto nariams.
1967 m. dalis reformatorių metė iššūkį tuometiniam pirmajam sekretoriui Antoninui Nonovtny (Antonín Novotný) . A.Novotny nepavyko gauti palaikymo iš Maskvos, todėl turėjo užleisti savo vietą.
1968 m. sausio 5 dieną, A.Dubčekas tampa pirmuoju sekretoriumi Čekoslovakijos komunistų partijoje.
Tapęs pirmuoju sekretoriumi Aleksandras Dubčekas pradėjo reformas, siekė paskaidrinti partijos veiklą, suteikti daugiau laisvės. Jo programa vadinosi „socializmas žmogišku veidu“.
Bet tais laikais visi sprendimai ateidavo iš Maskvos, o A. Dubčekas galvojo pritarimą gausiąs. Tais laikais buvo šaltojo karo įkarštis, Sovietų sąjunga palaikė blogus ryšius su Kinija, JAV kariavo Vietname ir daugelis kitų politinių įvykių, kurie kėlė nerimą Tarybų sąjungos vadovams. Todėl jie labai su nerimu žiūrėjo Aleksandro Dubčeko reformas ir leidimo nedavė.
Galiausiai Sovietų sąjunga su Varšuvos pakto narėmis nusprendė surengti intervenciją į Čekoslovakiją, ir taip padėti „geriesiems komunistams“. 1968 rugpjūti sovietų tankai įsiveržė į Čekoslovakiją ir Prahos pavasaris buvo numalšintas. Pabaiga jo laikoma 1968 m rugpjūčio 21 diena.
1969 – 1970 m. rugpjūčio mėnesį prarado pirmojo sekretoriaus pareigas ir buvo paskirtas ambasadoriumi Turkijoje.
1970 m. buvo išmestas iš komunistų partijos. Nuo to laiko, jo politinė veikla stovėjo vietoje. Ji atgijo 1989m. byrant Sovietų sąjungai.
Tais metais Čekoslovakijoje įvyko aksominė revoliucija, po kurios Aleksandras Dubčekas užėmė Federalinės asamblėjos pirmininko postą. Buvo manoma, kad jam pavyks tapti nepriklausomos Slovakijos pirmuoju prezidentu, tačiau 1992 m. lapkričio 7 dieną atsitiko nelaimė ir šis garsi asmenybė žuvo autoavarijoje.
Apie Prahos pavasarį
7 dešimtmetyje buvo šaltojo karo įkarštis, demokratinės Vokietijos respublikos ir Vokietijos federalinės respublikos santykiai buvo krizėje, Berlyno sienos statymas išliko atmintyje, buvo jaučiamas Karibų krizės padariniai, Sovietų sąjungos komplikavosi santykiai su Kinija, o JAV pradėjo Vietnamo karą. Tokioje aplinkoje Aleksandras Dubčekas pradėjo vykdyti reformas.
Šias reformas žmonės sutiko palankiai, nes ir ekonominė padėtis šalyje daugelį netenkino.
Sovietų vadovybė išsigando šių reformų ir pradėjo rengti įvairių respublikų susitikimus , buvo sprendžiama Čekoslovakijos veiksmai, kuri strategišku požiūriu buvo svarbi ir įtakinga.
Kol Varšuvos pakto narės sprendė veiksmus prieš Čekoslovakijoje, pastaroje gyvenantys čekai ir slovakai atrodo prarado savo priešiškumą ir pradėjo palaikyti reformas. A. Dubčeką rėmė dauguma, taip pat Rumunija ir Jugoslavija.
O Tarybų sąjungos vadovybėje buvo manoma, kad jį remia mažuma ir įvedus ar pakeitus centrinio komiteto pirmininką viskas pasikeis tik į gerą.
Tais laikais ir Paryžiaus gatvėmis buvo nešamos Lenino, Che Guevaros plakatai ir komunistinis gyvenimas buvo madingas. Viskas apsivertė po Prahos revoliucijos. Žmogiški komunistų idealai žlugo ir atrodo pasauliui atsivėrė akys.
Kubos politikas ir revoliucionierius Fidel Castro
Fidelis Kastro (angl: Fidel Alejandro Castro Ruz) gimė 1926 m. rugpjūčio 13 dieną. Fidelio tėvai yra
imigrantai iš Ispanijos. Tėvas (Angle Castro) buvo plantacijos šeimininkas, o motina Lina Ruz Gonzalez virėja. Tai buvo katalikiška šeima, o sūnūs mokėsi Jėzuitų mokyklose.
1945 m. įstojo į Havanos universitetą, kur studijavo teisę. Studijuodamas Fidelis Castro įsitraukė į revoliucionierių
gretas.
Tai, kad Fidelis Castro dalyvavo entuziastingai revoliuciniuose judėjimuose rodo, 1947 m. dalyvavimas Dominikoje, kai Kubos ir Dominikos tremtiniai nesėkmingai bandė nuversti diktatorių Rafaelį Truchilą.
1948 m. balandžio mėnesį, Kolumbijoje, Bogotos mieste dalyvavo riaušėse.
1950 m. baigė Havanos universitetą. Turėdamas teisininko išsilavinimą dirbo advokatu. Tais pačiais metais įstojo į Kubos Liaudies partiją. Toje partija įgijo autoritetą ir tapo jos kandidatu į Atstovų rūmus. Rinkimų Fidelis
nesulaukė, nes generolas Fulchensijus Batista įvykdė šalies perversmą ir atšaukė rinkimus. Tada Fidelis Kastro ėmė organizuoti sukilimą.
Sukilimas buvo suorganizuotas 1953 m. liepos 26 dieną Santjago de Kuba mieste. Šiame sukilime dalyvavo 160 žmonių, iš kurių gyvi liko 29 tarp jų ir Fidelis. Už dalyvavimą sukilime nuteistas 15 m. laisvės atėmimo bausme, bet vėliau paleistas į laisvę, Fidelis persikėlė į Meksiką ir ten įkūrė „Liepos 16 judėjimą“
1956 m. gruodžio 2 dieną F. Castro ir dar 81 vyrų atplaukė į Kubą (Orientės provincija) ir ten susikibo su vyriausybės armija. Mūšis buvo pralaimėtas, o liko gyvi tik 11 žmonių tarp jų ir F.Castro ir jo brolis. Likę
revoliucionieriai pasitraukė į Siera Maestros kalnus ir iš ten tęsė partizaninę kovą. Prie Kastro jungėsi vis daugiau partizanų, kol galiausiai jiems pavyko įveikti vyriausybės armiją ir 1959 m. sausio 1 dieną partizanai įžengė į Havaną. Diktatorius Fulgencio Batistaspėjo pabėgti. Po savaitės į Havaną atvyko ir pats F. Castro. Vasario 16
dieną tarpo šalies premjeru. Jis taip pat buvo ir vyriausiasis kariuomenės vadas.
Tapęs vadovu šalį pertvarkė pagal komunistinį modelį. Privati nuosavybė buvo nacionalizuota, reformuotas žemės ūkis, sveikatos apsauga. Tačiau nebuvo įvykdyta revoliucijoje žadėta sąžinės ir žodžio laisvė.
Kadangi Fidelio Kastro valdoma šalis tapo komunistine ir visai netoli JAV, tai prasidėjo eilę pasikėsinimų į Fidelį. Jeigu tikėti skaičiais, tai jų buvo net 638, tačiau vis tiek Kubos lyderis yra gyvas. Apie
pasikėsinimus skaitykite čia. Jei įdomu, kaip veikia greitosios paskolos, paspauskite nuorodą.
1960 m. buvo pasirašyta prekybos sutartis su SSRS, o JAV atsakė įvesdama ekonomines sankcijas ir 1961 m. nutraukė diplomatinius ryšius.
1961 m. JAV bandė nuversti Kastro, kai apginklavo daugiau nei tūkstantį sukilėlių, tačiau Kubos armijai pavyko atlaikyti puolimą.
1962 m. pasaulyje kilo Kubos krizė, nes SSRS vadovybė reaguodama į Kubos prašymą padėti apsiginti nuo JAV, bandė dislokuoti branduolines raketas. Kilus aršiam JAV pasipriešinimui SSRS valdžia sutiko atsisakyti šio
plano, mainais, už tai, kad CŽV nerengs pasikėsinimo F. Castro.
1976 m. tampa Kubos prezidentu. Taip pat jis tapo Komunistų partijos pagrindiniu sekretoriumi ir išlaikė savo įtaką armijai, nes buvo Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Tapęs prezidentu, Fidelis siekė už savo šalies ribų platinti Marksistinę ideologiją, tačiau nesėkmingai.
1992 m. žlugus pagrindinei Kubos partnerei Tarybų sąjunga ištiko ekonominė krizė, kurią dar pagilino JAV įvestos sankcijos.
Tada Kuba su Fideliu priešakyje pradėjo vykdyti reformas, pradėjo rastis privatus kapitalas, didėjo turistų srautas, kuris Kubai atnešė didelių pajamų.
1998 m. Kubą aplankė popiežius Jonas Paulius. Po šio vizito kilo šiokios tokios demonstracijos, kurios buvo greitai išvaikytos.
2001 m. sakydamas savo eilinę Kalbą, Kubos lyderis prarado sąmonę.
2004 m. paslydo ir pagriuvo filmuojant televizijos laidą.
2006 m. Fidelį Kastro užpuolė liga. Kuo jisai sirgo pasakyti sunku. Yra daug versijų, viena iš jų, kad sirgo storosios žarnos uždegimu, Parkinsono liga. Šiuo metu yra atsigavęs, bet labai silpnos sveikatos.
Nuopelnai
Sukurta pakankamai gera sveikatos apsauga.
Šeima
Pagrindinis Fidelio Kastro bendražygis yra jo brolis Raulis Kastro. Jis su Fideliu nuo pat revoliucijos pradžios, o dabar Kubos valdytojas. Sakoma, kad brolis yra žymei žiauresnis už ilgaamži Kubos lyderį.
Pirmoji žmona Mirta Díaz-Balart, kuri jam pagimdė sūnų Fidelito Castro Díaz-Balart.
1955 m. pora išsiskyrė, o buvusi žmona išvyko į Europą.
Antroji žmona buvo Dalia Soto, kuri Kubos diktatoriui pagimdė penkis vaikus. Dar vienas vaikas yra nesantuokinis.
Biografijos 